Kažkada kai buvau visai maža mergytė , mamytė nuėjo į banką ir paliko mane ant suoliuko sėdėti ir laukti jos . Pasukusi galvelę į šoną pamačiau sėdinčią porą . Vaikinas sėdėjo apsikabinęs merginą , bet merginos akyse buvo matyti ašaros . Kodėl ji verkia ? . Juk turėtų būti tokia laiminga . Ją apsikabinęs vaikinas . Taip stebėjau juos dar akimirką , kol vaikinas atsistojo , pabučiavo merginą ir nuėjo taręs : Sudie . Mergina dar labiau verkė . Nuėjau ir atsisėdau šalia jos .
- Kodėl tu verki ? , Juk jis tave buvo apsikabinęs ir pabučiavo . - Mergina pažiūrėjo į mane liūdesio ir ilgesio kupinu žvilgsniu .
- Jis išėjo .
- Jis grįš . Gal ledų tau nuėjo nupirkti .
- Ne , Jis išėjo iš mano gyvenimo visam laikui .
- Neliūdėk . Sugrįš .
- Norėčiau būti tokia mažutė kaip tu . Pilna tikėjimo ir spindinčiomis akimis . Nieko nesuprasti . Dabar neskaudėtų .
- O ką tau skauda ? .
- Širdutę .
- Žinai , nueik pas daktarą , vaistų duos .
- To skausmo net daktaras negali pagydyti .
- Daktaras viską išgydo . - Pakilau nuo suoliuko ir nubėgau pas ateinančią mamytę .
- Mamyte , o kodėl ji verkia ? . Ji sakė , kad jai širdutę labai skauda , nes jos vaikinas išėjo .
- Mažoji mano , kai užaugsi suprasi .

Ta mergina buvo teisi , tokio širdutės skausmo negali pagydyti net daktarai .
Mamytė tiesą sakė . Užaugsi - suprasi .
Dabar aš taip pat norėčiau būti ta maža , nieko nesuprantanti mergaitė . Bent neskaudėtų . ♥